Gaivus 2006-ųjų žiemos rytas. Prieš išvykdama į miestą daktarė Keitė Forester pašto dėžutėje palieka laišką sekančiam namo nuomininkui, prašydama jį paliekant namą tą laišką perduoti dar kitam gyventojui. Keitė taip pat parašo, jog nepaaiškinami spalvoti letenėlių atspaudai prie durų slenksčio buvo jau tuomet, kai ji atsikėlė gyventi į šį namą. Kai atvyksta sekantis namo nuomininkas, pamato visai kitą namo paveikslą. Aleksas Burnhamas, talentingas, bet nusivylęs architektas, dirbantis šalia esančiose statybose, randa visiškai apleistą namą – dulkėtą, purviną, apaugusį piktžolėmis. Ir niekur jokių spalvotų atspaudų pėdsakų. Ta pati diena, dvejų metų skirtumas. Ar gali taip būti?