Sebastião Salgado – fotografas, keliautojas, tėvas. Žmogus, gaudantis akimirkas ir žvilgsnius, kuriuose sutelpa visas gyvenimas. Jo nuotraukos – lyg metraštis, kuriame užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija ir negęstantis geismas gyventi.

Žmonės, žemės druska. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo nepažintų Pietų Amerikos kaimelių, Salgado suprato, kad privalo būti ten, kur pasauliui skauda labiausiai, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau šis filmas nėra tik menininko portretas, jame susiduria trys žvilgsniai, trijų patirtys ir perspektyvos: fotografo S. Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir filmo režisieriaus Wimo Wenderso – „pašaliečio“, kurį kažkada sukrėtė pamatyta aklos moters nuotrauka.

"Mes esame žiaurūs gyvūnai. Mes, žmonės, esame žiaurūs gyvūnai. Čia, Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur mes esame be galo žiaurūs. Mūsų istorija yra karų istorija. Tai yra istorija be galo, represijų istorija, beprotystės istorija", - pasakoja fotografas.